„Jau geriau ilsėtis darbe, nei dirbti iš namų“, -savaitės pradžioje ošė internetai. Po pirmosios karantino ir darbo iš namų savaitės galiu drąsiai pasakyti: per daug ilsėdavomės darbe ir per mažai tada, kai iš tikrųjų reikia ilsėtis.
Neaišku, kiek užsitęs šis karantino maratonas ir kiek verslų jį išgyvens, bet niekada nebebus taip, kaip buvo. Dėl to nuoširdžiai džiaugiuosi.
Pats vadovauju vidutinio dydžio technologijų įmonei. Turime penkis padalinius visoje Lietuvoje, didelę technikų komandą. Nepaisant to, kad persiorientuoti darbui iš namų, užtikrinant visos verslo informacijos saugumą, mums nebuvo didelis iššūkis, kelios rimtos karantino pamokos jau išmoktos.
Fokusas į rezultatą
Didžioji dalis darbdavių vis dar turi senovišką požiūrį: darbuotojas turi būti darbe bet kokia kaina. Antram plane yra jo užduotys ir tik tada rezultatas. Darbas per nuotolį naikina šitą grandinėlę. Šią savaitę praktiškai pamatėme, kad dauguma darbuotojų gali dirbti iš namų, užduočių atlikimo statistika beveik ideali, efektyvumas – stipriai didesnis.
Nežinau, ar tai susiję su padidėjusia atsakomybe, ar baime prarasti darbą, ar motyvacija susitelkti ir rodyti gerus rezultatus, bet savo darbuotojams ne karantino metu drąsiau leisiu dirbti per nuotolį. Iki šiol tik Cloud profesionalai pas mus turėjo tokią prabangą.
Atlyginimą reikia uždirbti
Vadovų lentynos pilnos knygų apie darbo organizavimą, motyvaciją, darbo efektyvumą, bet realybė tokia, kad dauguma darbdavių atlyginimą vis dar moka ne už padarytus darbus, o už buvimą darbe. Tiesa sakant, ir pats vis dar kreipiu dėmesį, kada darbuotojas ateina į darbą ir kada baigia darbo dieną. O jei dar vėluoja…
Jokiais būdais nesakau, kad keisis darbo užmokesčio tvarka, bet diskusijos dėl darbo laiko apskaitos, darbo dienos trukmės tikrai suintensyvės. Kiek mes skiriame dėmesio motyvacinėms sistemoms, kad darbuotojas darbe dirbtų gerai. Bet dabar pamatėm, kad be savimotyvacijos darbo rinkoje tiesiog neišliksi.
Dar gi. Dabar savo kailiu patikrinsime skandinavišką logiką, kad aštuonių valandų darbo diena iš tiesų yra keturios efektyvios darbo valandos.
Kai nelieka laiko švaistymo rutinos: stovėti kamščiuose, darytis kavą ofise ir ją gerti, eiti pietauti, laukti savo porcijos, tada popiečio arbatėlė ir pan. atsiranda laiko viskam: sportui ir sveikatingumui, vaikams, karjerai ir draugams.
Kiek iš Jūsų posėdžiuose šią savaitę jau dalyvavot aktyviai žingsniuodami kur nors parke ar gamindami pietus šeimai? Kas pokalbio su kolegomis metu traukėt skalbinius iš skalbimo mašinos ar indus iš indaplovės? Tai kitokia, labai neįprasta realybė, bet man ji labai patinka.
Vidinė atmosfera
Komunikacijai įmonės viduje naudojame Teams ir kitas programas. Pastebėjau, kad ne tik su išorės vartotojais, klientais, bet ir tarpusavyje mūsų žmonės bendrauja kur kas aktyviau. Šitą faktą patvirtina ir telekomunikacijų operatorių statistika, kad nuo praėjusios savaitės stipriai padidėjo apkrovos.
Kasdienis biuro gyvenimas labai rutininis: rytinė kava, susirinkimas, užduočių pasidalinimas, individualus darbas, viena kita pertraukėlė, posėdžiai ir namo. Kartais kolegos iš kito skyriaus net nepakalbinam: „Labas, labas“ ir visas bendravimas per dieną. Dabar viskas truputį kitaip. Gal pailsėjome vieni nuo kitų. Žmonės kalbasi ir daug. Tai gerina komandinę dvasią ir atmosferą.
Dilema: fizinis biuras ar „open space“
Šis laikotarpis taps išbandymu ne tik kelionių organizatoriams, viešbučiams, kavinėms ir restoranams. Nedidelių įmonių vadovai greičiausiai apsispręs į senuosius „vieno kabineto“ biurus nebegrįžti, nes nuolatiniam ofisui tiesiog nėra būtinybės: darbuotojai dirba iš namų ar viešose erdvėse, susirinkimai ir susitikimai organizuojami „open space“ tipo biuruose, kur skaičiuojamas valandinis patalpų nuomos tarifas.
Sakote, nesąmonė? Gal. Bet beveik neabejoju, kad nedidelės organizacijos, kurioms biuras labiau įvaizdžio, o ne būtinybės reikalas, tikrai persvarstys, ar turėti senovinį nuolatinį kabinetuką kur nors miesto periferijoj, ar naudotis laikinais moderniais ofisais miesto centre.
Karantinas, atrodo, yra ir freelancerių (laisvai samdomų darbuotojų) laikas, nes jie visada taip dirbo ir dabar savo mamoms ir tėčiams gali įrodyti, kad individualus darbas – toks pats darbas, tik sudėtingesnis, nes visada neišvengiamai orientuotas į atliktas užduotis, o ne darbo procesą. Klientas moka tik už rezultatą, ne už procesą.
Turbūt vis rečiau grįšime į tradicines parduotuves, nebešvaistysime laiko šmirinėjimui tarp aukštų, produktais perkrautų stelažų, šiek tiek keisis vartojimo įpročiai, nes jau dabar, apsiperkant internetu, galvojame, ko iš tiesų reikia ir kuriam laikui. Pirkimas vėl bus labiau sąmoningas, o ne emocinis veiksmas.
Esame greičiausio interneto šalis pasaulyje, išradome genomo žirkles, turime pirmąjį vienaragį Vinted, pakeliui – antras, Lietuva labai ryški žvaigždė fintech žemėlapiuose, o fintech ir IT bendruomenė, per parą Santaros klinikoms surinko daugiau nei 300 000 EUR.
Atrodo neįtikėtina? Tai realybė.
Šiomis dienomis Lietuva keičiasi neatpažįstamai. Norisi linkėti, kad visuotinis karantinas transformuotųsi į labai pozityvius pokyčius visose grandyse. Kad taptume dar atviresni technologijoms ir inovacijoms, o kartu – jautrūs ne tik artimui savo, bet ir kaimynui.
Donatas Zaveckas yra valdomų Cloud, DevOps ir IT paslaugų bendrovės BTT Group (Skaylink) vadovas.
