Kai vasarą „plaukė“ Registrų centro sistemos, šalies technologijų bendruomenė ne tik aklai kritikavo supelijusį viešąjį sektorių, bet pateikė ne vieną racionalų pasiūlymą.
Deja, Registrų centro atveju duomenys iš vieno „sandėliuko“ buvo perkelti į kitą, esantį buvusio Vilniaus Pedagogų universiteto patalpose.
Užkabinta graži iškaba „Naujas duomenų centras“. Nei juoktis, nei verkt.
Akivaizdu, kad tokius pokyčius suplanavo ne technologijų profesionalai, o valstybinių įstaigų koridoriais mindžikuojantys „profesionalai“, retai investuojantys į savo kompetenciją, naujausių praktikų įsisavinimą ir bendrą supratimą, kokios technologijų tendencijos šiuo metu vyrauja ir kaip keičiasi infrastruktūros valdymo paradigma.
Ir visiškai priešingai – per šalį nusiritus duomenų vagysčių bangai, verslas masiškai susirūpino saugumo sprendimais, daro viską, kad užkardytų galimas spragas, kad nebūtų net grėsmių regimybės.
Registrų centro atvejis buvo gera proga kitoms valstybinėms įstaigoms užsiduoti vienintelį klausimą: „Kokios grėsmės gali kilti mūsų valdomai IT infrastruktūrai? Ir kaip mes jas valdome?“. Tačiau valstybiniame sektoriuje galioja kažkokie kiti, protu nesuvokiami standartai ir nurašyti to tik ydingai viešųjų pirkimų sistemai nebegalima.
Liaudies išmintis byloja – bėda po vieną nevaikšto. Prieš pora dienų nusprogo Muitinės informacinės sistemos. Ir ne šiaip nusprogo. Trečia para nepavyksta jų atgaivinti. Prie sienų – kilometrinės vilkikų eilės, kabinose įstrigę vairuotojai, sutrikę prekių srautai. Kur dar realūs ekologiniai nuostoliai – varikliai įjungti, nes lauke vėsoka.
Lietuvos muitinės išplatintame pranešime teigiama, kad gedimas įvyko dėl Serverio technologinio ir moralinio nusidėvėjimo sukeltos techninės infrastruktūros problemos.
Įdomu, kas morališkai nusidėvėjo pirmiau – serveris ar žmogiškieji resursai?
Jei taip sproginėtų verslo sistemos, verslas tiesiog bankrutuotų. Ką daryti, kad mūsų valstybės technologijų infrastruktūros valdymo praktikos pasivytų versle seniai galiojančias?
1. Valstybės įmonių vadovai turi turėti bent minimalų supratimą, kas sudaro jų technologijų infrastruktūrą, gebėti suburti tinkamą specialistų komandą arba tiesiog laiku užduoti prevencinius klausimus.
2. Įstaigos technologijų vadovas (CTO, CIO, ar kaip bepavadintume) turi būti parenkamas pasitelkus profesionalus ir numatant biudžete tokių specialistų rinkos kainą atitinkančią eilutę. Nes joks profesionalas neis dirbti į valstybinį sektorių už atlyginimą, kurį rinkoje užsidirba per savaitę.
Kitas dalykas, kad per žemas atlyginimas už kompetenciją, kurios kaina rinkoje skiriasi kelis kartus, atveria korupcijos piktžaizdes, nes „kažkaip reikia užsidirbti tai, ko nesumoka darbdavys“.
3. Technologijų vadovas turi būti tiesiogiai pavaldus įstaigos vadovui, o ne hierarchiškai nugrūstas į žmogiškųjų resursų grandinės galą, kažkur šalia ūkvedžių ir valytojų. Jam turi būti suteikti aiškūs įgaliojimai priimti sprendimus ir galimybės prisiimti tiesioginę atsakomybę. Dažnai viešojo sektoriaus problemos glūdi net ne skurdžiuose finansuose, o būtent priimant sprendimus. Įtakos tam turi ir vidinė kultūra, saugumo tarnybų baimė (o kodėl jų reikėtų bijoti, jei viskas gerai), bendrai, baimė priimti sprendimą. Valstybei nereik bailių. Reik lyderių.
4. Mažiausios kainos kriterijus – tai nuolatinis valstybės apvaginėjimas. Nes valstybė nuolat ir nuolat nusiperka ne tai, ko jai reikia, o tai, kas formaliai kainuoja mažiausiai. IT paslaugų atveju šis kriterijus yra totalus žudikas. Jei aš dirbčiau valstybės tarnyboje, patarimo, kaip subalansuoti viešąjį interesą ir galimas korupcines grėsmes, kreipčiausi į buvusią Viešųjų pirkimų tarnybos vadovę Dianą Vilytę, kuri kaip tik šiuo metu kuruoja tam tikras sritis Registrų centre ir į specifiką jau turėtų būti įsigilinusi.
5. Planuojant IT biudžetus kasdienės infrastruktūros priežiūros išlaidos turi būti atskirtos nuo projektinių lėšų. Privalo atsirasti eilutė mokymams, pereita prie kitokių apmokėjimo modelių. Kadangi technologijų specialistų kainos auga, norint į viešąjį sektorių prisitraukti profesionalus, reikia numatyti normalius biudžetus žmogiškiesiems resursams. Kitu atveju iš šitos peklos niekada neišbrisime.
6. Lietuva pasaulio technologijų žemėlapiuose šviečia vis ryškiau, bet viešieji konkursai kažkodėl vyksta lietuvių kalba. Nenorime prisikviesti tarptautinių tiekėjų, kurie jau dabar čia turi veikiančias atstovybes? Aš leisčiau ir jiems įgyvendinti projektus, pademonstruoti gerąsias IT projektų įgyvendinimo praktikas.
7. Valstybės įmonės drąsiau turėtų rinktis išorinius paslaugų tiekėjus: ar tai būtų komunikacijos, marketingo paslaugos, ar IT infrastruktūros valdymas. Labai svarbu, kad prekės ir paslaugos būtų perkamos iš kelių tiekėjų. Nes dabar yra ne vienas atvejis, kai 80% IT biudžeto nukreipta vienam tiekėjui ar prekės ženklui. Man čia dvokia korupcija.
8. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kad jau toks yra, turi atrasti savo aiškią misiją iš naujo, kuruoti didžiausius valstybinius projektus.
Nes kai vežimą traukia gulbė, lydeka ir vėžys į skirtingas puses, vežimas lieka savo vietoje.
